Pigmentiniai apgamai – tai gerybiniai navikai, kurie formuojasi iš pakitusių pigmentinių ląstelių melanocitų. Tokios ląstelės, palyginti su normaliais melanocitais yra didesnės, išsidėsto viena šalia kitos, sulaiko citoplazmoje pigmentą ir yra linkusios migruoti iš epidermio į spenelinį tikrosios odos sluoksnį.

Pagal klinikinius ir histologinius požymius skiriamos dvi pig­mentinių apgamų grupės:

• Melanocitų kilmės apgamai (naevi pigmentosi). Šiuos ap­gamus sudaro navikiškai pakitę epidermyje ar tikrojoje odo­je esantys melanocitai, kurie tarpusavyje nesijungia i lizdus.

• Nevusinių ląstelių apgamai {naevi nevoceUulares). Šiuos apgamus sudaro melanoeitams giminingos neuroektoder-minės kilmės ląstelės nevocitai, kurie embriogenezės me­tu patenka i odą. Kai nevocitų epidermyje padaugėja, jie skverbiasi j spenelini tikrosios odos sluoksnį ir bręsta -didokos apvalios ląstelės vis mažėja, galiausiai Įgauna Švano ląsteles primenančią verpstišką formą (apgamo ..neurotizacija"). Tuo gerybinių apgamų ląstelės skiriasi nuo melanomų ląstelių, kurios bręsta silpnai arba visai nebresta.

Apgamai gali būti:

• įgimti

• įgyti

Su įgimtais apgamais gimstama. Įgytų pigmentinių apgamų ant kūno daugėja iki trisdešimties metų, o veliau mažėja dėl savaiminio jų nykimo vyresniame amžiuje.

Nevusinių ląstelių apgamai. Pagal raidos stadijas šie apga­mai skirstomi į tris tipus.

Tai:

• intraepiderminiai,

• mišrūs

• intraderminiai apgamai.

Nuo histologinio tipo priklauso klinikiniai šių pigmentinių apgamų požymiai ir melanomų susiformavimo rizika.

Neiškilę virš odos intraepiderminiai apgamai susidaro iš nevu­sinių ląstelių lizdų, kurie yra išsidėstę epidermyje, ties epidermio ir tikrosios odos jungtimi. Kliniškai ir histologiškai šie apgamai panašūs i šlakus. Intraepiderminių apgamų histologijai būdingas linijinis melanocitų sutankėjimas pamatiniame epidermio sluoks­nyje ir, skirtingai nuo šlakų, nevocitų lizdai, sudaryti ne mažiau kaip iš penkių melanocitų. Neretai skiriamoji riba tarp šlakų ir intraepiderminių apgamų yra neryški, tarpiniams dariniams api­būdinti vartojamas terminas nevoidinis lentigo {naevus lentyno­ms).

Kartais intraepiderminiuose apgamuose nevocitai gali būti di­desni su šiek tiek padidėjusiu, netaisyklingos formos branduo­liu. Tokie citologiniai pakitimai laikomi apgamo aktyvumo po­žymiais. Apgamą gali suaktyvinti saulė ar kiti dirginamieji veiks­niai.

Nevusinėms ląstelėms skverbiantis į spenelinį tikrosios odos sluoks­nį, intraepiderminis apgamas ilgainiui gali virsti mišriu apgamu.

Viršum odos iškilusiems mišriems pigmentiniams apgamams būdin­gi nevusinių ląstelių telkiniai ir epidermyje, ir tikrojoje odoje, o iniraderminiams apgamams - tik tikrojoje odoje (dermoje).

Pigmentinių apgamų raidos ciklai įvairiose kūno srityse skiria­si. Delnų ir padų pigmentiniai apgamai būna mišrūs visą žmogaus gyvenimą. Veido ir plaukuotosios galvos dalies pigmentiniai ap­gamai per pirmąjį ir antrąjį gyvenimo dešimtmetį perauga jungia­muoju audiniu, virsta mažai pigmentuotuotais intraderminiais ap­gamais ir ilgainiui gali išnykti.

Kartais dėl nežinomų priežasčių sukeltos imuninės reakcijos pig­mentinis apgamas, neperėjęs visų raidos stadijų, savaime sunyksta ir palieka ant odos ribotą bepigmente sritį. Tokie nykstantys apga­mai dėl bepigmentės zonos - aureolės (halo), kuri atsiranda apga­mo kraštuose ir ilgainiui jį pakeičia, vadinami halo apgamais.

Įgimti apgamai. Melanomos dažniau formuojasi iš įgimtų, o ne iš įgytų pigmentinių apgamų. Įgimtų apgamų turi 1 proc. nau­jagimių. Jie būna maži, vidutiniai ir dideli. Iš didelių įgimtų apgamų susidaro 2-5 proc. visų odos melanomų, paprastai per pirmąjį gyvenimo dešimtmetį iki lytinio brendimo.

Displazinis apgamas (naevus dysplasticus, Clark's naevus) - tai nevusinių ląstelių apgamas, kuriam būdingi klinikiniai ir histolo­giniai struktūros bei ląstelių atipijos požymiai. Šis apgamas laikomas labai reikšmingu melanomos rizikos veiksniu. Asmenys, kurių kūno odoje yra vienas ar du displaziniai apgamai, nustatyti pagal tris ar daugiau ABCDE taisyklės klinikinius požymius, odos melanoma serga nuo 2 iki 11 kartų dažniau, o as­menys, turintys daug netipinių apgamų, - nuo 33 iki 444 kartų dažniau nei jų neturintys.

Displaziniai apgamai yra glaudžiai susiję su displazinių apga­mų, arba B-K mole, sindromu. Tuomet šių apgamų nustatoma as­menims, turintiems paveldimą melanomos arba displazinio apga­mo anamnezę.

Melanocitų kilmės apgamai. Kai kada pigmentinius apgamus sudaro navikiškai pakitę melanocitai epidermyje ar tikrojoje odo­je, kurie nelinkę jungtis i lizdus. Išskyrus paplitusius šlakus ir „ba­lintos kavos" pigmentines dėmes, kiti melanocitų kilmės apgamai - mėlynasis apgamas, mėlynoji (mongolo) dėmė - pasitaiko retai. Tokių apgamų piktybiškumo rizika maža.