Atopinis dermatitas – tai paveldimas, lėtinis, recidyvuojantis, nuolat kintantis ir keičiantis vietą odos uždegimas, susijęs su asmeniniu ir šeiminiu polinkiu sirgti ne tik dermatitu, bet ir astma bei alerginiu rinitu. Dažniausiai serga jaunesni (iki 21-25 m. amžiaus) žmonės, rečiau vyresni.

Etio(pato)genezė

Mechanizmai lemiantys atopinio dermatito atsiradimą, eigą pilnai neišaiškinti. Įtakos turi paveldimumas, atopijos reiškiniai (IgE), T - limfocitų subpopuliacijų pokyčiai, superantigenai (S. aureus, pelėsiniai grybeliai ir kt.). Polinkis į įvairias atopines ligas gali pasireikšti veikiant įvairiems provokuojantiems faktoriams:

• Maistas (žuvis, pienas, kiaušiniai, riešutai, citrusiniai vaisiai, konservavimo medžiagos ir kt.)

• Inhaliantai (žiedadulkės, namų dulkės, patalynės erkės, gyvūnų plaukai ir pleiskanos, pelėsių ir grybų sporos ir kt.)

• Odos infekcijos (S. Aureus, grybeliai ir kt.)

• Rūbai (vilna, šilkas, sintetiniai audiniai)

• Odos sausumas

• Hormonalinis (nėštumas, ciklo sutrikimai, skydliaukės ligos)

• Metų laikas

• Emocinis fonas (stresas, įtampa)

• Gyvenamoji vieta

• Somatinės ligos

Sergant atopiniu dermatitu dažnai esti padidėjęs IgE kiekis, tačiau jų vaidmuo patogenezei dar neįrodytas. Galbūt reakciją tarp antigeno ir IgE antikūnų skatina iš mastocitų ir bazofilų išsiskyrusios vazoaktyvios medžiagos. Neabejotina, kad Langerhanso ląstelės dalyvauja egzematoidinės reakcijos patogenezėje. Tikriausiai atopiniam dermatitui turi įtakos ir I, ir IV alerginių reakcijų tipai.

Atopiškų ligonių oda, o dažnai ir kvėpavimo takų gleivinė iš prigimties yra sausa. Tokia oda ir kvėpavimo takų gleivinė nelabai apsaugo organizmą nuo išorinių ir vidinių alergenų. Ji yra nenormaliai jautri minėtiems alergenams, taip pat bakterinei, virusinei ir grybelinei infekcijai, parazitų įkandimams.

Skiriama: - kūdikių – mažų vaikų AD (2 mėn. – 2 m.)

• vaikų - suaugusiųjų AD (2-14-30 m.)

Klinika

Vaikų atopinis dermatitas prasideda esant 1-2 mėn. amžiaus, kartais vėliau. Iš pradžių atsiranda neryški, neaiškiai atsiribojusi eritema, o ant jos smeigtuko galvutės dydžio, rausvesnės negu aplinkinė oda papulės ir nedidelis pleiskanojimas. Niežėjimas nestiprus arba jo visai nėra. Tuo procesas gali ir baigtis. Tačiau daugeliui vaikų uždegimas vis labiau stiprėja, išplinta, niežti, pradeda šlapiuoti. Vaikui augant, vyresniems negu 2 m. oda sustorėja, sukietėja, jos piešinys išryškėja, tampa melsvai raudona, pleiskanoja. Tai lėtinio odos pažeidimo išraiška – lichenifikacija, paūmėjus šlapiuoja.

Dažnai atopinį dermatitą galima atpažinti iš tam tikrų žymių (jos nebūtinai yra sergant tik AD):

• Dennie – Morgano raukšlė – periorbitinė edema ir raukšlė po apatiniu voku;

• Sausasis lūpų uždegimas – tai sausas lūpų pleiskanojimas, kampų trūkimas;

• Padidėjęs padų ir delnų raukšlėtumas, hiperemija;

• Skurdūs lateraliniai antakių kraštai;

• Baltasis dermografizmas;

• Paprastoji ichtiozė ir plaukų maišelių keratozė

• Periorbitinė pigmentacija – tamsūs akių ratilai;

• Abipusė katarakta.

Bėrimų lokalizacija: mažiems vaikams – veidas, rankų ir kojų tiesiamieji paviršiai; didesniems vaikams – alkūnių linkis, pakinkliai, lūpos ir aplink lūpas, akis; paaugliams ir suaugusiems – veidas, aplink akis, lūpas, alkūnių linkis, kaklo šonai, pakinkliai.

Diagnostika

1. Anamnezė

2. Klinika

3. Odos mėginiai:

- Odos lopeliniai (kontaktiniams alergenams)

- Odos dūrio (maisto, buitiniams ir aeroalergenams)

4. Provokaciniai oraliniai mėginiai

5. Laboratoriniai tyrimai

- Bendras ir specifiniai IgE

- Imunoglobulinų klasės ir T-limfocitų subpopuliacijos

- Eozinofilija

6. Biopsija diferencinei diagnostikai

Didieji diagnostiniai kriterijai: kūdikiams - papulinis - vezikulinis bėrimas ant paraudusio fono su šlapiavimu ir/arba šašais; vyresniems - odos infiltracija su lichenifikacija. Tipinės (aukščiau minėtos) odos pakenkimo vietos, labai stiprus niežėjimas (akivaizdžios nukasymo žymės), lėtinė ligos eiga, gretutinės alergijos ligos anamnezėje. Geneologinė anamnezė - alerginės ligos šeimoje.

Mažieji diagnostiniai kriterijai: Odos sausumas, plaukuota keratozė, niežėjimas prakaituojant, baltasis dermografizmas, veido išbalimas, periorbitalinės raukšlės, cheilitas, paryškėjusios padų ir delnų raukšlės, imlumas odos infekcijoms, balta pitiriazė (dedervinė), vilnos netoleravimas, maisto netoleravimas, ryški aplinkos ir psichinių faktorių įtaka, oftalmologiniai: keratokonusas, priekinė subkapsulinė katarakta ir kt.

Gydymas

Vietinis: nustatyti ir pašalinti alergeną ar toksinę medžiagą, naudoti specialias odos priežiūros priemones: muilą be šarmo, kitus odos ploviklius, kurie atkuria fiziologinį odos pH ir nesukelia intraląstelinio kalcio trūkumo, į vonią pilti įvairių aliejų, naudoti emolientus. Atsižvelgiant į odos uždegimo stadiją skiriami indiferentiniai arba veikliųjų medžiagų turintys preparatai:

• Paraudus ir patinus – pudra, suplaktinė arba vėsinantis kremas;

• Šlapiuojant, esant erozijų ir šašų –silpnai dezinfekuojančių medžiagų turintys pavilgai;

• Uždegimui apmalšus – gliukokortikoidų losjonas, kremas ar tepalas;

• Kai prasideda infekcija – gliukokortikoidai su antibiotikais;

• Kai oda sausa, apragėjusi, skiriamos keratolizinės medžiagos.

Vidinis: antihistamininiai preparatai niežėjimo slopinimui, antrinių infekcijų komplikacijų slopinimas (antibiotikai, priešgrybeliniai, priešvirusiniai vaistai), esant ypač sunkioms, gydymui rezistentiškoms būklėms - sisteminiai kortikosteroidai, cyclosporin A. UV spindulių terapija (PUVA, UVB, UVA - 1).