Alergija – tai padidėjęs (pakitęs) organizmo jautrumas daugiausia medžiagoms, pasižyminčioms antigenų savybėmis.

ETIOLOGIJA

Alerginėmis ligomis dažniau serga vaikai moterys, miestų gyventojai, nes didesnis miestų oro užterštumas veikia nepalankiai. Alerginėms ligoms turi reikšmės ir klimato veiksniai, taip pat augalija bei gyvūnija. Svarbu identifikuoti alergeną. Žinant, kokiam alergenui žmogus sensibilizuotas, būtina jį perspėti apie kartotinio poveikio padarinius.

Alergenai klasifikuojami į dvi grupes: egzogeninius, patenkančius į organizmą iš išorės, ir endogeninius, kurie tam tikromis sąlygomis susidaro pačiame organizme.

Egzogeniniai alergenai skirstomi į infekcinius (bakterinius, virusinius, grybelinius) ir neinfekcinius (maisto alergenus, buitinius epiderminus, žiedadulkių, cheminius, medikamentinius). Infekciniai alergenai gali sukelti greito arba lėto tipo alerginę reakciją. Jų poveikis svarbus bronchinės astmos etiologijai ir patogenezei, nes tokie ligoniai tampa sensibilizuoti ne tik patogeninių, bet ir saprofitinių mikrobų antigenams. Esant virusinei infekcijai, sensibilizuojamasi ne tik pačiam virusui, bet ir viruso pažeistiems audiniams. Alerginė reakcija atsiranda sergant tymais, gripu, adenovirusine infekcija, raudonuke, epiderminiu parotitu, erkiniu encefalitu ir kt. ligomis. Dauguma ūminių infekcinių ligų, išskyrus skarlatiną, rožę, tuliaremiją, taip pat pasireiškia alerginėmis reakcijomis. Tas pats pasakytina apie lėtines infekcines ligas – tuberkuliozę, aktinomikozę, bruceliozę. Grybelinės kilmės alerginės reakcijos dažnos sergant trichofitija, epidermofitija. Žmogus gali sensibilizuotis penicilino, aspergilo, kladosporijų, kandidos, mielių grybeliams arba jų sporoms. Susiformavęs infekcijos židinys tampa nuolatiniu infekcinių alergenų šaltiniu, kuris ilgainiui padidina jautrumą kitiems faktoriams (vaistams, maisto alergenams). Tarp neinfekcinių alergenų daugumą sudaro augalinės kilmės alergenai. Jiems priskiriamos augalų žiedadulkės, kurios sukelia polinozę. Alergenų savybės būdingos tik tų augalų žiedadulkėms, kurios yra gana mažos ir lengvai skraido ore. Žmogus gali būti jautrus ir kitoms augalų dalims, pvz. lapams. Iš gyvulinės kilmės alergenų žmogų dažniausiai sensibilizuoja plaukai, plunksnos, epidermio ląstelės. Namų dulkėse dažnai būna mažų erkučių, kurios gali sukelti bronchinę astmą. Kiekvienas vaistas, cheminė medžiaga, gal išskyrus tik nedaugelį, gali būti alergijos priežastis. Dažnai žmonės įsijautrina keliems preparatams, nes vaistai gali turėti bendrų determinantų. Dažniausiai alergenų savybėmis pasižymi antibiotikai ir jų metabolizmo produktai. Jeigu pats vienas preparatas ir neturi alergenams būdingų savybių, tai jis gali jas įgauti kaip haptenas, susijungęs su kraujo serumo ir audinių baltymais. Vaistų, kaip alergenų, grupei artimi savo veikimu yra ir kiti cheminiai junginiai, iš išorės patekę į organizmą. Iš cheminių alergenų dažniausiai pasitaiko terpentinas, tirpikliai, chromas, nikelis, amoniakas, degutas smala ir kt. Alerginų savybėmis gali pasižymėti kosmetiniai dažai, losjonai, muilas, dezodorantai, sintetiniai skalbikliai ir kt.

PATOGENEZĖ

Imuninių reakcijų stadija

Pirmoji imuninių reakcijų stadija prasideda antigeno – alergeno patekimu į organizmą. Imuninė sistema atpažįsta svetimą medžiagą, jei ji skiriasi bent vienu genu. Žmogaus antigenų homeostazę palaiko trikomponentė sistema, makrofagai, T ir B limfocitai. Makrofagai parengia antigeną kontaktui su T ir B limfocitais. T limfocitai atpažįsta antigenus, kai jie sudaro kompleksus su savo baltymais, vadinamais II tipo audinių suderinamumo antigenai – MHC. Nepakankamas makrofagų, T limfocitų aktyvumas, eliminuojant alergeną, gali stimuliuoti IgE sintezę, ypač patekus sunkiau fagocituojamiems alergenams, pvz žiedadulkėms. Antigenas lengviau patenka į organizmą, kai pasireiškia vadinamojo lokalaus imuniteto nepakankamumas. Šią imuniteto formą sudaro gleivinės sekreto fagocitai, lizocimas, IgA, IgE. Gleivinės limfiniai elementai išskiria sekrecinį IgA. Antigenui patekus į organizmą pirmą kartą, kyla pirminis imuninis atsakas, kuriam būdinga gausi IgM sintezė. Šio tipo antikūnai suriša komplementą, silpnai migruoja į audinius, precipituoja.Korpuskuliniai antigenai, kraujo serumo baltymai, imuninį atsaką formuoja dalyvaujant limfocitams (T priklausomi antigenai). Jeigu organizmas reaguoja į antigeną nedalyvaujant T limfocitams, tai tokie antigenai vadinami B priklausomais.Ir vienu, ir kitu atveju sušvirkštas į organizmą antigenas jį sensibilizuoja. Antrą kartą įšvirkštus antigeno, kyla antrinis imuninis atsakas – IgG hiperprodukcija. Šio tipo antikūnai silpnai suriša komplementą, nežymiai migruoja į audinius, nors prasiskverbia pro placentą. Kartotinai patekęs alergenas su specifiniai jam antikūnais gali sudaryti kompleksą. Kuris veikia labrocitų, bazofilų membranas, didina jų pralaidumą ir sąlygoja alerginių reakcijų mediatorių išsiskyrimą (greito tipo alerginę reakciją). Jeigu alergenas reaguoja su sensibilizuotų limfocitų receptoriais, tai suaktyvėja fermentai, protliferuoja limfocitai (lėto tipo alerginė reakcija). Jeigu, praėjus latentiniam periodui, kai kraujyje yra pakankamai specifinių antikūnų, į kraują įšvirkščiama alergeno, tai kyla ūminė alerginė reakcija – anafilaksinis šokas.

Patocheminių reakcijų stadija

Antroji alerginių reakcijų patogenezės stadija svarbi tuo, kad daugumos alergozių klinika priklauso nuo jos eigos ypatybių. Kai imuninių reakcijų metu vyksta sensibilizacija, žmogus to nejaučia, dažnai net nežino, kad yra jautrus kokiam nors alergenui. Alergenui patekus kartotinai ir susidarius kompleksui su antikūnais, pasireiškia: 1) labrocitų ir bazofilų degranuliacija; 2) alergijos mediatorių patogeninis poveikis; 3) kraujo ir audinių proteolizinių fermentų aktyvinimas; 4) komplemento sistemos ir Hagemano faktoriaus aktyvinimas.

Patofiziologinių reakcijų stadija

Patofiziologinių alerginių reakcijų stadijai būdinga ląstelių, organų ir jų sistemų funkciniai bei morfologiniai pakitimai.Kai kurios greito tipo alerginės reakcijos laiku nesuteikus reikiamos pagalbos gali būti mirties priežastis. Antikūnai, antigeno ir antikūnų kompleksai, biologiškai aktyvios medžiagos lemia šios stadijos klinikinius simptomus.

• CNS funkcijų pakitimai visų pirma dėl periferinio mediatorių veikimo. Biologiškai aktyvūs aminai, kininai, kurių koncentracija ryškiai padidėja, dirgina periferinių nervų galūnes. Padidėja įcentrinių impulsų srautas, kraujagyslių sienelių pralaidumas, todėl gali susilpnėti hematoencefalinis barjeras ir biologiškai aktyvios medžiagos gali neuronus paveikti tiesiogiai. Kraujotakos, dujų apykaitos pakitimai smegenyse gali smarkiai sutrikdyti CNS funkciją.

• Kraujotakos sutrikimams būdinga kraujagyslių sienelės raumenų hipotonija, padidėjęs sienelės pralaidumas, edema, bradikardija. Dėl to mažėja AKS. Šiuos sutrikimus sukelia histaminas, serotoninas, acetilcholinas, kai kurie prostaglandinai, kininai, kitos biologiškai aktyvios medžiagos. Jie dar labiau paryškėja dėl mikrocirkuliacijos sutrikimų.

• Kvėpavimo organų sistemos funkcijos pakinta dėl bronchų lygiųjų raumenų spazmų, kuriuos sukelia biologiniai aminai, ypač D4 leukotrienas. Tai sutrikdo plaučių ventiliaciją ir sąlygoja hipoksiją.

Alerginė reakcija gali pažeisti bet kurį organą ar audinį, ypač jeigu dėl kurių nors priežasčių pasikeičia jų antigeninės savybės.